Vilniaus universitetas

• Apie
• Darbai
  • Asmeniniai projektai
  • Žurnalas „Kompiuterija“
  • Žurnalas „Naujoji komunikacija“ (NK)
  • Vilniaus universitetas
    • Mokslinių tyrimų praktinio taikymo skatinimo informacinis portalas
    • VU KHF 45 m. jubiliejus
• IT ištekliai
• Tinklaraštis
• Automobiliai
• Fotografija
• English

Vilniaus universitetas, viena iš seniausių Rytų ir Centrinės Europos aukštųjų mokyklų, ilgą laiką buvo vienintelė Lietuvos aukštojo mokslo įstaiga, išugdžiusi gausų mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų būrį, dariusi didžiulę įtaką gretimų kraštų kultūriniam gyvenimui. Universiteto istorija marga ir prieštaringa, atspindinti visus dramatiškus Lietuvos valstybės istorijos tarpsnius.

1570 m. vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu atvykę jėzuitai įkūrė kolegiją. Įsteigta biblioteka.

1579 m. balandžio 1 d. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleido bulę, skelbiančią Vilniaus kolegiją universitetu. Iš pradžių buvo du fakultetai: Filosofijos ir Teologijos. 1641 m. įsteigtas Teisės fakultetas.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną Vilniaus universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai – Edukacinei komisijai. Lietuvą prijungus prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. jam suteikiamas „imperatoriškojo“ titulas. Tuo metu universitete dirbo daug pasaulinio lygio mokslininkų: profesorius S. B. Jundzilas, kuris sutvarkė universiteto botanikos sodo ir zoologijos rinkinius, įžymus gamtininkas, kapitono Cooko antrosios kelionės aplink pasaulį dalyvis G. Forsteris.

Medikas J. P. Frankas, atvykęs iš Vienos, reformavo medicinos dėstymą, įkūrė terapijos kliniką, jo sūnus J. Frankas įsteigė Vilniaus medicinos draugiją, Medicinos, Vakcinacijos ir Motinystės institutus.

Vilniaus universitetą išgarsino jo auklėtiniai: rašytojai ir poetai romantikai A. Mickevičius, J. Slovackis, I. Kraševskis, A. E. Odinecas, istorikai J. Lelevelis, M. Balinskis, T. Narbutas, orientalistai I. Chodzka, J. Kovalevskis, J. Senkovskis, geologas I. Domeika.

Dalis profesorių ir studentų dalyvavo 1831 m. sukilime, todėl caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas.
Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, 1919–1939 m. čia veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. Jame mokėsi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Czesławas Miłoszas.

1939 m. iš Kauno atkėlus Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus Vilniaus universitetas atnaujino darbą, bet jau 1940 m. buvo pertvarkytas pagal tarybinių universitetų pavyzdį. 1943 m. okupantai vokiečiai uždarė universitetą, ir jis vėl atvėrė duris 1944 m. rudenį.
1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę patvirtintas Universiteto statutas, grąžinęs jam autonomiją¹.

¹BULOTAITĖ, Nijolė. (2008) Kviečia Vilniaus universitetas 2009. Vilnius, p. 6.

Naudingos nuorodos

VU informacinė sistema
VU el. paštas